Ukraina

Ukraina (ukr. Україна) – didžiausia Europos valstybė (neskaitant Rusijos), išsidėsčiusi Rytų Europoje. Pietuose ribojasi su Juodąja jūra, rytuose su Rusija, šiaurėje – Baltarusija, vakaruose – Vengrija, Lenkija ir Slovakija, o pietvakariuose – Rumunija ir Moldova.

Valstybės modernioji istorija prasidėjo IX a., Ukrainai tapus senovės rytų slavų valstybės centru. Ši šalis, žinoma kaip Kijevo Rusia, tapo didžiausia ir galingiausia Europoje, tačiau XII a. iširo. Iškilus LDK, iki Liublino unijos buvo jos dalimi., o XVIII a. didžioji teritorijos dalis buvo įjungta į Rusijos imperijos sudėtį, mažesnioji – prijungta prie Austrijos. Po chaotiško periodo, pilno nepertraukiamų kovų ir keleto nepasisekusių bandymų paskelbti nepriklausomybę (1917–1921), Ukraina 1922 m. tapo viena pirmųjų SSRS respublikų. Ukrainos SSR teritorija buvo praplėsta į vakarus per Antrąjį pasaulinį karą ir 1954 m., prijungus Krymą. 1945 m. Ukrainos SSR tapo viena pirmųjų Jungtinių Tautų narių.^[6] Ukraina atgavo nepriklausomybę sugriuvus SSRS 1991 m. Ukraina palaipsniui perėjo į rinkos ekonomiką, 8 metus patirdama recesiją.^[7] Pasibaigus šiam periodui, Ukrainos ekonomika ėmė staigiai augti, kasmet realiajam BVP padidėjant iki 8 procentų.

Ukraina yra unitarinė valstybė, suskirstyta į 24 sritis, vieną autonominę respubliką (Krymas) ir 2 ypatingąjį statusą turinčius miestus: sostinę Kijevą ir Sevastopolį. Ukraina yra respublika su pusiau prezidentine sistema, turinti atskiras leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę valdžias. Iš šalyje gyvenančių 46,2 mln. asmenų, 77,8 procentai yra etniniai ukrainiečiai, didžiausias tautines mažumas sudaro rusai, baltarusiai ir rumunai. Ukrainiečių kalba yra vienintelė valstybinė kalba, nors šalyje plačiai naudojama ir rusų kalba, kurią moka dauguma ukrainiečių. Dominuojanti religija yra stačiatikybė, kuri stipriai paveikė Ukrainos architektūrą, literatūrą ir muziką.

Pavadinimas

Ukrainos teritorija sudarė piečiausią istorinės Rusios dalį, todėl šis kraštas jų vakarinių kaimynų lenkų bei baltų buvo įvardijamas apibendrintai kaip Rusia, arba atskirų regionų (Voluinė, Podolė, Haličas, Polesė ir pan.) pavadinimais.

Pirmą kartą Ukrainos pavadinimas aptinkamas 1187 m. Hipatijaus metraštyje, kur juo įvardijamos žemės piečiau Kijevo, kurios tarnavo kaip piečiausia Rusios buferinė zona ir atskyrė nuo Didžiosios dykros pietuose^[8]. Pats pavadinimas yra slaviškos kilmės ir reiškia „pakraštys“, „paribys“. Šia prasme Ukrainos pavadinimas įsitvirtino lenkų kalboje XVI a. Taip buvo neformaliai įvardijamos ryčiausios Lenkijos karalystės sritys, Abiejų Tautų Respublikos pakraštys. Ypač jis buvo taikomas įvardinti menkai kontroliuojamą Zaporožę ir rytų Podolę.^[9]

XVII a. viduryje susikūrus pirmajai etninių ukraniečių valstybei – Etmonatui, kurios pradžia ir buvo Zaporožėje, Ukrainos termino apibrėžtis išsiplėtė, ir šis terminas pradėtas naudoti visoms Etmonato kontroliuojamoms žemėms dab. vidurio Ukrainoje abipus Dniepro upės. Taip šis kraštas buvo vadinamas lotynų, lenkų ir osmanų kalbomis per XVII ir XIX a. Tuo tarpu Etmonatą valdžiusioje Rusijoje tai pačiai teritorijai buvo naudojamas Mažosios Rusios (Малороссия) pavadinimas. Jis priešpriešintas Didžiajai Rusiai, t. y. Rusijai.

Per XIX a. tiek Ukraina, tiek Mažoji Rusia buvo alternatyvūs pavadinimai skirti tai pačiai teritorijai įvardinti, o jos gyventojai atitinkamai buvo vadinami ukrainiečiais (українці) arba mažarusiais. Tačiau XIX a. II pusėje kilusio tautinio sąjūdžio metu vis labiau įsitvirtino terminas Ukraina ir ukrainiečiai. Po 1918 m. Ukrainos teritorijoje ar ukrainiečių sukurtos valstybės jau buvo vadinamos Ukraina.^[10]

Istorija

Pagrindinis straipsnis – Ukrainos istorija.

Žmonių gyvenimo dabartinės Ukrainos teritorijoje pėdsakai atsekami nuo ankstyvos priešistorės. Antikos laikais dabartinėje Ukrainos teritorijoje gyveno iranėnų kilmės klajoklių gentys – skitai. Skitijos karalystė egzistavo tarp 700 ir 200 m. pr. m. e.

VII a. chazarai įkūrė savo valstybę, kuri apėmė teritorijas nuo Kaspijos jūros iki Kaukazo bei dabartinę rytų Ukrainą ir Krymą.

IX a. dabartinės Ukrainos teritorijoje susiformavo pirmoji rytų slavų valstybė – Kijevo Rusia, kurios sostinė buvo Kijevas kaip ir dabartinės Ukrainos. Manoma, kad Kijevo Rusią įkūrė skandinavų gentys – variagai, gyvenę dabartinėje Švedijoje. 988 m. Kijevo kunigaikštis Vladimiras Didysis priėmė iš Bizantijos krikštą. Kijevo Rusia klestėjo X–XI a. Vėliau šią valstybę susilpnino tarpusavio kovos bei totorių invazija.

XIII a. rytinė Ukrainos dalis pateko totorių priklausomybėn, o valstybingumo centras persikėlė į vakarus, kur susiformavo Haličo-Voluinės kunigaikštystė. XIV a. rytinė Galicija atiteko Lenkijai, o likusi dalis Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, o prieš pat Liublino uniją 1569 m. prie Lenkijos prijungta ir likusi Ukrainos teritorija, atplėšus ją nuo Lietuvos. 1596 m. popiežiaus pastangomis buvo sudaryta Bresto unija, po kurios atsirado

[1]

[a]

[2]

[3]

[b]

[4]

[5]

[6]

[7]

[8]

[9]

[10]