Flagelantai
Flagelantai (lot. flagellum – 'rimbas') – fanatiški viduramžių krikščionys, kurie, atgailaudami už nuodėmes, viešai plakdavosi.[1]
Ši praktika išpopuliarėjo šiaurinėje Italijoje maždaug 1260 m. Flagelantai būriais traukė iš vieno miesto į kitą ir pasklido Prancūzijoje, Vokietijoje, Lenkijoje. Po 1348 m. maro jų itin pagausėjo. Pirma Katalikų Bažnyčia į flagelantus žiūrėjo tolerantiškai, tačiau paskui pradėta juos persekioti kaip eretikus. Popiežius Klemensas VI flagelantus 1349 m. pasmerkė, 1417 m. tą patį padarė Konstanco susirinkimas.[1]
Kaip sektos tam tikrą laikotarpį dar veikė Italijoje, Vokietijoje.[1]
